Back

Kelmės akmentašystė-Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade

Vilniaus rotušėje iškilmingame ir šventiniame renginyje  įteikti sertifikatai  Nematerialaus kultūros paveldo vertybių  saugotojams ir tęsėjams. Tarp 9 naujai papildžiusių sąvadą vertybių – akmentašystė Kelmėje.

Tradiciją pristatė  ir apie XX a. pradžioje Kelmėje įsišaknijusią, prigimtinėmis kultūros vertybėmis grįstą ir miesto veidą kuriančią akmentašystę  kalbėjo  Kelmės kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas. Pristatymą daina papuošė Angelė Jovaišaitė, Birutė Špukienė, Sandra Zakarienė, Osvaldas Gerbenis ir visą reikiamą medžiagą apie tradiciją parengusi Kelmės kultūros centro etninės kultūros ir  tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Bandzienė  su akmentašystės tradicijų tęsėjais Jonu Vaicekausku, Kaziu Bimba, Valdu Bandza.

Akmentašystės tradicija Kelmėje siejama su skulptūrų meistro Juozo Liaudansko (1904–1989), 1934 m. apsigyvenusio šiame mieste, kūrybine veikla, šio amato, kartu ir liaudies meno žanro, plėtra. Jis kūrė antkapinius paminklus, miestą puošė skulptūromis, o 6–8 dešimtmečiais jaunesnius kūrėjus ėmė mokyti akmentašystės, pagarbaus, prigimtinės kultūros vertybėmis grįsto požiūrio į akmenį: susikalbėti, pajusti jo energiją ir plastiką. Meistro kūryba įkvėpė jaunimą užsiimti amatu, suteikė tradicijai svarbos. Mokinių – Kelmės ir Šiaulių meistrų – sukurtos skulptūros irgi tapo svarbia miesto tapatumo dalimi. Vienose skulptūrose įkūnyta mitologinė, sakralinė, būties prasmė, kitose – Lietuvai svarbių sukakčių simbolika, iškilių kelmiškių atminimas, pasakų ar kiti personažai. Prieš kurdami skulptūras akmentašiai su vietos gyventojais derina idėją, temą, išrenka deramas vietas, o tinkamų riedulių ilgai ieško vietos laukuose.

Nuo 2004 m. organizuojamos regiono akmens meistrų kūrybinės stovyklos, mokymai, rengiamos parodos. Bendruomenės rūpesčiu, 2012 m. Kelmėje įkurtos akmentašystės dirbtuvės. Tradicijos tęsėjo kelmiškio akmens meistro Valdo Bandzos pamokyti, ir patys miestelėnai bando formuoti akmenį, pritaikyti miesto erdvėms, namams gražinti, netgi tapti meistrais. Nuo 2004 m. organizuojamos regiono akmens meistrų kūrybinės stovyklos, mokymai, rengiamos parodos. Bendruomenės rūpesčiu, 2012 m. Kelmėje įkurtos akmentašystės dirbtuvės. Tradicijos tęsėjo kelmiškio akmens meistro Valdo Bandzos pamokyti, ir patys miestelėnai bando formuoti akmenį, pritaikyti miesto erdvėms, namams gražinti, netgi tapti meistrais.

 

 

AKMENTAŠIAI KELMĖJE

  Kelmėje vykstantys tautodailininkų akmentašių simpoziumai-kūrybinės stovyklos prasmingai ir gražiai pratęsia kelmiškio Juozo Liaudanskio (1904–1989), akmens plastikos patriarcho, puoselėtą idėją puošti miestą akmeninėmis skulptūromis. Pirmasis simpoziumas buvo surengtas 2004 metais, minint Juozo Liaudanskio 100-ąsias gimimo metines. Kūrybinėse stovyklose skulptūras kūrė ir keturiomis dešimtimis akmens kūrinių Kelmę papuošė Kazys Bimba, Jonas Vaicekauskas, Valdas Bandza, Albertas Martinaitis, Dalius Martinaitis, Vidas Cikana, Adolfas Teresius, Jonas Virbauskas, Paulius Daujotas, Linas Mockus, Remigijus Šležas, Arnas Arlauskas, Edvinas Krūminis (Latvija), Lauris Tammas (Estija). Būtent šių meistrų kūryba – individuali ir drauge kolektyvinė – suformavo panašų stilistinį klodą, bendrą darbų kryptingumą. Vyresni meistrai jau turi akmens tašymo patirties, yra dirbę drauge su Juozu Liaudanskiu, nemažai iš patriarcho pasimokę, todėl ir šiandien jam jaučia dėkingumą, pagarbą. Pabrėžus visų autorių savitumą, susipažinus su kiekvieno iš jų kūriniu, galima suvokti bendrus bruožus. Pirmiausia tai medžiaga, paprastas, o drauge ir toks nepaprastas Lietuvos laukų akmuo, kuris drauge yra ir dvasia. Kaip tik tą akmens dvasią ir bando kiekvienas meistras, pasak Juozo Liaudanskio, išlaisvinti savais būdais. Kūrybinių stovyklų metu sukurti kūriniai nėra dideli, monumentalūs paminklai, jiems kurti nereikia daug laiko, didžiulių lėšų. Tai kamerinio pobūdžio darbai, bet jų visuma svariai papildo urbanistinį miesto įvaizdį, suteikia jam savitumo, jaukumo.        Kelmė dėl akmens skulptūrų sankaupos ir šiandieninių iniciatyvų tampa neabejotinu šios etnokultūros srities centru Lietuvoje.                                                                                                                                                                                                                                                       Menotyrininkas prof. habil. dr. Vytenis Rimkus

AKMENTAŠIŲ SIMPOZIUMŲ KŪRINIAI 2004–2020

Kazio Bimbos skulptūros

„Mąstantis“ (2004), „Laukiančioji“ (2006), „Žemaitis Karalius“ (2008), Pagal Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“ (2010), „Sargybinis“ (2012), „Katedra“ (2014), „Europos pagrobimas“ (2016), „100 atkurtai Lietuvai“ (2018), „Žolinės rytas“ (2020).

Jono Vaicekausko skulptūros 

„Angelo sparnas“ (2004), „Mostas“ (2006), „Versmė“ (2008), „Icchokui Merui atminti“ (2010), „Amuletas“ (2012), „Gyvata“ (2014), „Pradžia“ (2016), „Atgimimas“ (2018), „Paukštukas“ (2020).

Valdo Bandzos skulptūros 

„Skaitytoja“ (2004), „Nykštukai“ (2006, 2008), „Vilties Angelas“ (2010), „Žuvis“ (2012), „Ratas“ (2014), „Džiaugsmo Angelas“ (2016), „Lietuvos globėjas“ (2018), „Bandonija“ (2020). 

Adolfas Teresius

„Lietuva – mūsų namai“ (2018), „Debesėlis – Tautodailės metai“ (2020).

Jonas Virbauskas

„Susimąsčiusi“ (2018).

Lauris Tamm (Estija)

„Susitikimas“ (2016).

Edvinas Krūminis (Latvija)

„Kartą vaikystėje…“ (2016).

Pauliaus Daujoto skulptūros

„Žiogelis“ (2010),

Pagonis“ (2012).

Lino Mockaus skulptūros

„Viltis“ (2008), „Drugys“ (2010), „Kelias“ (2014).

Vidas Cikana

„Antra diena po vestuvių“ (2008).

Arnas Arlauskas

„Baltai“ (2006).

Daliaus Martinaičio skulptūros

„Litas“ (2004), „Žinių nešėjas“ (2008).

Alberto Martinaičio skulptūros  

„Kristus“ (2004), „Laimiukas“ (2008).

Remigijus Šležas

„Dievas yra teisybė“ (2004).

SIMPOZIUMŲ-KŪRYBINIŲ STOVYKLŲ AKIMIRKOS